Avikirpis Lapiuose: pamokos – vaikams, prisiminimai – suaugusiesiems

Verpėja B. Riaukienė: „Man verpimas ir mezgimas – poilsis.“

Avikirpio šventė Lapiuose, pirmą kartą surengta Klaipėdos rajone, sutraukė žiūrovus ne tik iš šio kaimo. Gyvojo vilnos kelio nuo senovės iki šių dienų lietuvio buities demonstravimas sudomino ir mažus, ir suaugusiuosius. Prisilietimas prie senųjų amatų aktualus ir moderniame gyvenime.

A. Rapalis įgudęs žirklėmis kirpti avis ir tai demonstravo žiūrovams.Prisiliesti prie senųjų amatų

Avikirpis, į kurį sekmadienio popietę pakvietė Lapių kaimo bendruomenė ir Vėžaičių kultūros centro Lapių skyrius, sudomino ir jaunimą, ir vyresniuosius ne tik lapiškius, aplinkinių kaimų gyventojus, bet ir iš Gargždų, Klaipėdos, Kretingos.

Vieniems buvo atrakcija stebėti, kaip rankinėmis žirklėmis kerpama avis, liečiama verpiama ar primityviomis vertikaliomis staklėmis audžiama vilna. Kitiems – prisiminimai, kai avys padėjo išgyventi: jos nereiklios, o naudos… Klaipėdos rajone pastaraisiais metais daugėja įvairių veislių avių.

Neseniai Lapių skyriuje renginių organizatoriumi dirbantis Aurimas Rapalis sumanė parodyti visuomenei gyvąjį vilnos kelią: nuo senovės iki šių dienų lietuvio buities. „Norėjau prisiliesti prie senųjų amatų ir sieti juos su dabartimi. Juk ir dabar veliamos, verpiamos vilnos, iš siūlų mezgama“, – sumanymo esmę atskleidė Klaipėdos universitete etnologijos mokslus baigęs smulkaus avių ūkio šeimininkas.

L. Karbauskienė: „Smagu, kad pavyko surengti Avikirpio šventę.“„Aurimas į mūsų kaimo gyvenimą įnešė naujų idėjų“, – džiaugėsi Lapių bendruomenės pirmininkė Laima Karbauskienė. Jai pritarė bendruomenės narė Rasa Rusteikienė. „Gerai, kad saugomos senosios tradicijos“, – pagyrė rajono Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Karbauskas.

Projektą „Per vilnos kelią – į aktyvesnį bendruomenės gyvenimą“ parėmė rajono Savivaldybė.

Vilnos kelio pradžia

Netradiciniam renginiui pasirinkta lapiškio Gintauto Rusteikos kaimo turizmo sodyba „Prie šaltinio“. Šventės dalyviai pastebėjo, jog vargu ar rastum tinkamesnę vietą Avikirpiui nei ši, persunkta praeities dvasia. Senų obelų ir kitų medžių apsuptyje – senoji klėtis. Prie jos jaukiai įsitaisiusi verpėja su rateliu – gargždiškė Birutė Riaukienė. Gyvas praeities paveikslas.

„Pilsots“, baltų vikingais vadinamų kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubas iš Klaipėdos, pristatė kitus senuosius amatus. Vilnos verpimo, audimo, vėlimo edukacijos sutraukė daug žiūrovų. Magėjo prisiliesti prie senųjų amatų ir galbūt pritaikyti šiandieniame gyvenime.

O gyvasis vilnos kelias prasideda nuo avikirpio. Maži ir dideli susispietė pažiūrėti, kaip žirklėmis „nurengiama“ avelė. O tai įvyksta rudenį ir pavasarį: pargenant į tvartą ir išgenant į ganyklą. „Reikia kojas surišti“, – patarė kažkas iš būrio. Bet Aurimas, ne pirmą kartą į rankas imantis avikirpes žirkles (dabar avių augintojai kerpa moderniomis, elektrinėmis), puikiai susitvarkė su gyvuliu ir nesurišęs, juolab padedant pagalbininkui.

„Ir man teko kirpti avį“, – prasitarė avikirpį stebėjusi gargždiškė Aušra Syminienė. O kas svarbiausia kerpant avį? Ogi neįkirpti. „Juk sakydavo: ko bliauni, kaip įkirpta avelė“, – priminė žiūrovė Laimutė Sorakienė.

Pirmą kartą rajone surengtoje Avikirpio šventėje žiūrovams nebuvo kada nuobodžiauti.Anksčiau už virbalus – mezgimo adata

Gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ narė Raminta Beržanskytė patikino, jog vilna pigesnė nei linas: tereikia ją nukirpti. O nukirptą iš karto verpė primityviu verpstuku, veikiančiu žaislinio vilkelio principu: jam sukantis, tarp pirštų sukamas siūlas. Istorinį kuršių kostiumą pristatęs „Pilsots“ klubo vadovas Benas Šimkus pasakojo, jog verpimo ratelis atsirado vėliau, juo verpti patogiau ir greičiau.

Senųjų amatų atstovai atskleidė, kaip augaliniais dažais dažoma vilna. Dažniausiai mėlynai, bet tai brangus ir sudėtingas dažymo būdas. Čia pat senoviškomis pasvarinėmis audimo staklėmis žiūrovai galėjo pabandyti iš vilnonių siūlų austi arba kaladėlėmis vyti juostas. Pasak R. Beržanskytės, tai vieni iš seniausių tekstilės kūrinių. „Leitgirio“ narė Elena Trečiokaitė pasakojo, jog nėrimas kauline adata atsirado anksčiau nei mezgimas virbalais. Ir kai mezgėjos teigia atradusios naują mezgimo adata būdą, klysta: jos atrado seną.

Avikirpio šventės dalyviams nuobodžiauti neteko. Vyko gyvos verpimo, audimo, vėlimo pamokos. Galėjai paliesti avį, pačiupinėti vilną, pasigrožėti įmantriais raštais megztomis pirštinėmis, veltomis kepurėmis, šlepetėmis. Ir paragauti pagal senovinį kuršių receptą ant laužo išvirto avienos šiupinio, keptos dilgėlių duonos ar blynų, kurių pagrindinis ingredientas – dūmas.

„Kaip gerai, kad tėvai čia atsivežė savo vaikus“, – džiaugėsi L. Sorakienė. Prasminga švente jaukioje aplinkoje su mielais žmonėmis džiaugėsi ir kiti renginio dalyviai. „Gerai, kad žmonės turi gražių idėjų, jas įgyvendina, praturtindami kitus“, – kalbėjo A. Syminienė.

Avikirpio sumanytojas A. Rapalis pažadėjo tęsti projektą – šį rudenį lapiškiai galės mokytis velti, austi juostas.